Sveiki nuostabieji Samsung bendruomenės draugai. 🙂
Na ką gi, atkeliavome į trumpiausia mėnesį metuose – vasarį, tad skubu ir toliau dalinti savo straipsniais. 😊
Tęsdama praeitą „Saulės lopas“ rubriką „Nuo pieštuko iki skaitmens“ noriu jums papasakoti apie tai, į ką, mano manymu, reikėtų sukoncentruoti dėmesį fotografuojant. Šie patarimai apjungs dalykus, kurie yra aktualūs fotografuojant tiek su fotoaparatais, tiek su jūsų Samsung telefonais. Visus kas jau fotografuoja savo turimais telefonais, bet dar nežino skatinu dalintis savo kadrais Samsung Galaxy nuotraukų galerijoje ir dalyvauti kas mėnesį geriausios nuotraukos konkurse. 😀
Daugiausia šioje rubrikoje kalbėsiu apie kompoziciją. Vis dar mokausi atrasti „auksinę kompoziciją“ fotografuodama, tačiau pasitaiko, kad nepastebiu akivaizdžių dalykų. 😅
Kompozicija – tai kadro elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma.
Kompozicija kuriama kontrastuojant, harmonizuojant bei akcentuojant pagrindinius elementus (linijas, plokštumas, tūrius, spalvas, šviesą, šešėlius), nustatant vaizdo dalių proporcijas ir ritmą. Pirmiausia mes pastebime elementų tarpusavio santykį, o ne pačius elementus, ir priklausomai nuo to, kaip organizuotos vaizdo dalys, pasąmoningai susiformuojamas mūsų pirmasis įspūdis.
Kompozicija laikoma pavykusi, kai nebelieka poreikio ką nors keisti savo kūrinyje. Pasiekus tokį rezultatą, padarytą nuotrauką galima laikyti užbaigta. 💡
Svarbu pabrėžti, kad pagrindinis kompozicijos tikslas yra pritraukti žiūrovo dėmesį, nukreipti jo žvilgsnį ir perteikti norimą emociją ar istoriją. Gera kompozicija padaro nuotrauką įdomesnę, paveikesnę ir lengviau suprantamą.
Kompozicija laikoma pavykusi, kai nebelieka poreikio ką nors keisti savo kūrinyje. Pasiekus tokį rezultatą, padarytą nuotrauką galima laikyti užbaigta. 💡
Svarbu pabrėžti, kad pagrindinis kompozicijos tikslas yra pritraukti žiūrovo dėmesį, nukreipti jo žvilgsnį ir perteikti norimą emociją ar istoriją. Gera kompozicija padaro nuotrauką įdomesnę, paveikesnę ir lengviau suprantamą.
Pagrindinės kompozicijos rūšys yra uždaroji ir atviroji kompozicija.
Uždaroji kompozicija yra statiška, racionali, taisyklinga. Ji labiausiai tinka kokiam nors nejudamam, pastoviam vaizdui perteikti, kuriame pagrindinės linijų kryptys nukreiptos į centrą arba taikoma simetrija. Kompozicijos elementus grupuojant centriškai apie pagrindines vaizdo ašis bei taškus, sukuriamas darnos, stabilumo ir užbaigtumo įspūdis.
Menininkai 📸 amžiais ieškojo kompozicijos raiškingumo schemų, todėl žinome, kad svarbiausi atvaizdo elementai turi būti išdėstyti ne chaotiškai, o sudarant paprastas geometrines figūras (apskritimą, trikampį, kvadratą, stačiakampį, piramidę ir t. t.). Daugybė fotografijos žanrų, tokių kaip portretas, natiurmortas, peizažas ir net gatvės fotografija, gali būti grakščiai išreikšti uždara kompozicija, tačiau natiurmortas yra labiausiai paplitęs fotografijos žanras, kuriame naudojama uždara kompozicija.
Atviroji kompozicija yra ekspresyvi ir dinamiška. Jos elementai dėstomi išcentrinėmis kryptimis arba tolygiai, neakcentuojant vienos svarbiausios dalies. Dėl to vaizdas atrodo tarsi neužbaigtas, o žiūrovas skatinamas jį pratęsti savo vaizduotėje. Toks neapibrėžtumas suaktyvina žiūrovo fantaziją ir leidžia jam pačiam interpretuoti vaizdą.
Didelį vaizdinį kompozicijos išraiškingumą galima pasiekti horizontą tolumoje dalinai uždengiant pirmo plano objektais, taip sukuriant gylio ir perspektyvos įspūdį. Tačiau, kai norima parodyti platų panoraminį vaizdą ir perteikti erdvės pojūtį, nereikėtų jo apriboti iš šonų jokiais objektais. Geriau palikti erdvės, tarsi išeinant už kadro ribų. Tai sustiprina erdvės ir beribiškumo jausmą.
Atviroji kompozicija dažnai naudojama reportažų, peizažų, gatvės fotografijoje ir kitose srityse, kur svarbu perteikti judesį, dinamiką ir aplinkos mastą. Ji leidžia žiūrovui pasijusti tarsi įvykio dalyviui ir suteikia jam laisvės interpretuoti vaizdą. 😎
Kompozicija veikia mūsų pasąmonę ir sukuria tam tikrą nuotaiką ar jausmą dar prieš tai, kai mes pradedame analizuoti atskirus elementus.
Savybės, pagal kuriuos mes sujungiame elementus į kompoziciją:
- Panašumas. Mūsų sąmonė grupuoja vienodo dydžio, spalvos, formos objektus.
- Atstumas. Kai objektai yra šalia, laikome juos viena grupe.
- Tęstinumas. Jei objektai yra vienoje tiesioje arba lenktoje linijoje, mūsų sąmonė juos laiko sujungtais.
Jei kompozicijoje nėra akcentų, arba pagrindinių elementų, kurie iš karto patraukia dėmesį, tada akis visada sustos ties stačiakampės plokštumos centru ir ties keturiais kampais. Būtent šiose vietose geriausia išdėstyti pagrindinius elementus.
Mūsų pasąmonėje yra užkoduota, kad žiūrint į vaizdą žvilgsnis dažniausiai juda iš kairės į dešinę. Taip, kaip parodyta šioje schemoje:
Viršutinis kairysis kampas yra pirminė ir pagrindinė regėjimo sritis – čia natūraliai pirmiausia nukreipiamas žvilgsnis. Dėl susiformavusio įpročio skaityti knygas iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, pasąmoningai pradedame nuo šios vietos.
Viršutinė dešinė dalis yra didelio potencialo sritis, į kurią žvilgsnis automatiškai nukreipiamas toliau.
Apatinis kairysis kampas yra silpnoji vieta, į kurią žiūrovas atkreipia mažiausiai dėmesio. Ji laikoma mažiausiai pastebima kadro vieta, kurioje žiūrovas praleidžia mažiausiai laiko. Jei šio kampo elementas nėra pakankamai ryškus ar reikšmingas, jis gali tiesiog likti nepastebėtas.
Apatinis dešinysis kampas yra paskutinė sritis. Čia žvilgsnis dažniausiai sustoja.
Šiuo metodu dažniausiai vadovaujasi dizaineriai, tačiau, manau, jį svarbu žinoti ir fotografams. Aš dažnai mėgstu pagrindinį elementą komponuoti būtent ketvirtoje, galutinėje regėjimo zonoje. Dabar, žinodama šią schemą, suprantu kodėl.
Tiesa, retai fotografuojame kvadratines nuotraukas. Dažniausiai horizontalioje ir vertikalioje nuotraukoje naudojame tokius formatus, kaip 5:4, 4:3 ir 3:2. Dėl telefonų ekranų ypatybių, vertikalioje ir horizontalioje nuotraukose dar naudojamas ir 16:9 formatas.
Vaizdo kraštinių santykio pavyzdys su vienu kadru. Kaip jame matome - galima tą patį vaizdą užfiksuoti skirtingais būdais.
Horizontali nuotrauka panaši į tai kaip mes žiūrime į pasaulį ir neapriboja mūsų žvilgsnio. Todėl, sakyčiau, kad labiausiai tinka užfiksuoti peizažus, miesto vaizdus, panoramą ir visus kitus kasdieninius dalykus.
Horizontali linija ramybės ir pusiausvyros būsenoje suteikia stabilumo ir komforto pojūtį. Fotografuojant telefonu, jį reikia pasukti horizontaliai. Aš pastebėjau, kad pasukus mano „Samsung S23“ telefoną, viršuje esantys garso mygtukai tampa kameros mygtukais. Abu puikiai veikia – tai labai patogus sprendimas. Taip pat telefone yra horizonto linijos ištiesinimo funkcija, kad horizontas nepakryptų. Labai džiaugiuosi, kad mano telefonas turi tokią funkciją, nes dėl jos tenka mažiau redaguoti nuotraukas.
Vertikali nuotrauka apriboja mūsų žvilgsnį ir verčia žiūrėti į kadrą nenatūraliai iš viršaus į apačią. Dėl šios priežasties toks išdėstymas labiausiai tinka portretams, natiurmortams, centre esantiems objektams užfiksuoti arba dar labiau suakcentuoti dinamiškumą.
Vertikali linija sukuria aukščio, galios ir stabilumo įspūdį, nes ji priešinasi gravitacijai. Mūsų telefonai sukurti taip, kad iškart fotografuotume vertikaliai. Nėra nieko blogo, jei tokia nuotrauka naudojama programėlėse (facebook, instagram) kaip „story“, tačiau meniniams sprendimams aš rekomenduoju pasukti telefoną horizontaliai dėl minėtų priežasčių.
Tačiau tai jokiu būdu nėra taisyklė.💡 Yra labai daug meninių kūrinių, kurie nepaklūsta jokioms fotografavimo taisyklėms ir atrodo įspūdingai. Laužyti taisykles, daryti nuotraukas, nepanašias į jokias kitas, yra nuostabus meninis sprendimas, kuris gali tapti atpažįstamu fotografo bruožu. Telefone yra papildomų funkcijų, padedančių nuotraukai iškart būti tobulai. Galima iškart fotografuojant redaguoti šviesumą ir pritaikyti „Samsung“ esančius filtrus arba susikurti savo asmeninius. Filtrus galima rasti telefono 📱 fotografavimo režime paspaudus viršutiniame dešiniajame kampe esančią ikonėlę.
Siekiant „pagauti“ tobulą kadrą, būtina pasirūpinti tuo, kas nuotraukoje bus svarbiausia ir kaip tą „svarbiausia“ išskirti. Kitaip tariant, reikia surasti siužeto kompozicijos centrą, kuris pirmiausia turėtų patraukti žiūrovo dėmesį. Žinoma, nuotraukoje viskas svarbu. Kompozicijos centras apjungia siužetą, pagrindinį veiksmą ir veikiančiuosius elementus, antraeiles detales, tai, kas vyksta fone, ir t. t. Centras gali būti ir ne vienas, jei norima išskirti kelis svarbius dalykus. Centrą arba centrus galima išskirti apšviestumu, spalva, atvaizdo sustambinimu, kontrastais, kryptimi ir kitomis priemonėmis. Papasakosiu apie keletą taisyklių, kurios palengvina fotografavimą ir padeda atrasti svarbų elementų tarpusavio santykį. Galbūt jums pavyks atrasti ir kitokių būdų😊. Tikiuosi sulaukti ir jūsų patarimų. 😍
Trečdalio taisyklė yra pati dažniausiai fotografijoje naudojama taisyklė. Svarbiausias vaizdo elementas komponuojamas pagal aukso pjūvio proporciją, t. y. maždaug per 1/3 nuo nuotraukos kraštų.
Aktyvūs taškai yra ant tiesių linijų, padalijančių stačiakampio lapo erdvę į devynias lygias dalis, arba pačiose linijų sankirtose. Žmogaus akis natūraliai sustoja šiuose taškuose, o susidariusi asimetrija sukuria pakankamai „įtampos“. Kai kompozicija padalijama į trečdalius, nė vienas taškas nesutampa su centru – atsiranda ritmas.
Mano laimei, visi „Samsung“ telefonai turi trečdalio taisyklės tinklelį. Aš jį esu įsijungusi ir, jei jūs jo dar neįsijungėte, rekomenduoju tai padaryti kuo greičiau. Ši funkcija randama telefono kameros nustatymuose. Reikia įjungti kameros režimą, paspausti nustatymų piktogramą viršuje kairėje ir pasirinkti tinklelio rodymą.
Įstrižainės yra svarbi kompozicijos dalis: jos gali atskirti arba sujungti elementus, nukreipti akį, sukurti judėjimo ar statiškumo pojūtį, taip pat gali būti naudojamos nukreipiant žiūrovo akį į akcentus.
Yra paprastas eksperimentas su kamuoliu ir krentančiu paviršiumi. Mes gi, atkartojimui, panaudosime objektyvą ir knygą. Knygą truputį pakreipus, objektyvas ima riedėti – kuo didesnis nuolydis, tuo objektyvas rieda greičiau, pačiame pakraštyje jo greitis didžiausias.
Klausimas Jums, kodėl visgi atrodo, kad šiame pavyzdyje objektyvas rieda?
Žvilgsnio judėjimas iš➡️ kairės į dešinę visada yra greitesnis nei iš⬅️ dešinės į kairę. Į tai būtinai reikia atsižvelgti prieš fotografuojant norimą objektą.
Kompozicijoje yra dvi įstrižainės:
- Įstrižainė žemyn ↘️ – eina iš viršutinio kairiojo kampo į apatinį dešinįjį ir suteikia vizualinį pagreičio bei judėjimo efektą, todėl dažnai vadinama dinamine įstrižaine.
Šioje nuotraukoje atrodo kad žmogus nulipa nuo kalno. Dar galima pagalvoti, kad žmogus sunkiai ir lėtai lipa į kalną, priešindamasis jėgoms, atrodo kad jis nestabilus ir jį tuoj praris sniego lavina.
Šioje nuotraukoje žmonėms patinka bėgioti esant geram orui – žemyn nukreipta linija pabrėžia šią nuotaiką.
- Didėjanti įstrižainė ↗️ – eina iš apatinio kairiojo į viršutinį dešinį kampą ir sukuria kompozicijos lėtumo ar pastangų pojūtį. Ji vadinama statine įstrižaine.
Šiame pavyzdyje atrodo kad žmogus tikslingai lipa į kalną.
Dabar nuotraukoje atrodo, kad žmonėms bėgti sunkiau, o juos pasivejanti banga pavojinga.
Dažnai bendram efektui įtakos turi objektų, esančių vertikalioje padėtyje, „svoris“ – stabiliausiai atrodo sprendimai, kuriuose „sunkiausi“ elementai yra apačioje, o „lengviausi“ – viršuje.
Judesys nuotraukoje tampa suprantamas tik tada, kai į kūrinį žiūrime kaip į visumą, o ne į atskirus judesio momentus. Laisva erdvė priešais judantį objektą suteikia galimybę mintimis pratęsti judesį ir tarsi kviečia eiti kartu.
Visai įdomus sprendimas –pakreipti tiek fotoaparatą, tiek telefoną fotografuojant. Priklausomai nuo situacijos, tai gali padėti sustiprinti norimos nuotraukos efektą ar dramatiškumą. Aš pakreipiu fotoaparatą per renginį tais atvejais, kai į kadrą netelpa atlikėjo muzikinis instrumentas, pavyzdžiui, gitara. Ne visada tai atsiliepia teigiamai, tad geriausia nepersistengti. Jei viso albumo nuotraukos bus pakreiptos, bus sunku žiūrėti tokį albumą. 🤔
Taikant simetrišką pusiausvyrą, viena vaizdo pusė yra kitos veidrodinis atspindys. Vadinasi, abiejose vaizdo pusėse yra vienodai svarbūs elementai. Simetrija yra lengvai suvokiama, suprantama ir sukelia stabilumo jausmą. Tačiau dažnai tokios kompozicijos yra pernelyg statiškos, todėl gali atrodyti nuobodžios. Taip yra dėl to, kad vaizdas yra nuspėjamas – juk abi jo pusės beveik identiškos.
Asimetriška pusiausvyra yra priešingybė simetrijai – kai vaizdo pusės yra nelygios. Pavyzdžiui, dominuojantis elementas gali būti tik vienoje pusėje, o kitoje jį subalansuos pora ar keli mažiau reikšmingi objektai. Asimetriškas balansas tinka minimalistinėms nuotraukoms. Tai padeda sukurti dinamiką naudojant kuo mažiau detalių. Dinamiškumas pasiekiamas tuo, kad žiūrovo dėmesys kaskart gauna naujos informacijos – žvilgsnis nuo vienų elementų pereina prie kitų.
Centruojant pagrindinį nuotraukos objektą, galima jį akcentuoti tiek per simetrijos, tiek per asimetrijos prizmę. Taip pat galima suteikti kryptį į nuotraukos centrą arba iš centro. Toks kompozicijos metodas padeda parodyti nuotraukos gilumą.
Kadro užpildymas labiausiai taikomas parodyti pagrindinį elementą iš arti – labai stambiu mastu. Gali būti pritaikytas makrofotografijoje. Pastebėjau, kad šiuo kompozicijos atveju fotografai dažnai parodo vieną labai svarbią detalę, renkasi kelis svarbius kompozicijos centrus arba parodo vienodus, atsikartojančius elementus. Lengviausiai tokį kadrą „pagauti“ naudojant teleobjektyvą arba telefone esančią „zoom“ funkciją.
Aukso pjūvis (Fi)
Objektų, kurių formų ar struktūrų proporcijos yra maloniausiai suvokiamos, santykis vadinamas aukso pjūviu arba dieviškąja proporcija. Tai skaičius, kurio reikšmė apytiksliai lygi 1,618. Šis skaičius apibrėžia didesniosios dalies santykį su mažesniąja dalimi ir su visuma. Euklidas teigė, jog atkarpa AB padalinta į dalis turi santykį C: AB su AC kaip AC su CB.
Tai galima išreikšti formule: a / b = (a + b) / a ≈ 1,618 (Kur: „a“ yra didesnioji dalis, „b“ yra mažesnioji dalis). Didinant elementus vienas kito atžvilgiu pagal šį santykį, galima gauti harmoningas struktūras. „Fibonačio“ seka itin paprastai sudaryta. Kiekvienas narys yra dviejų ankstesnių narių suma, pradedant nuo 0 ir 1. 0 1 2 3 5 8 13 21 34 55 89 144 233 …
Harmoningoms kompozicijoms sukurti taip pat naudojami aukso centras ir aukso trikampis. Jie atitinka aukso pjūvio principą – pagrindiniai elementai komponuojami ant jų linijų. 😉
Aukso pjūvį galima aptikti ir žmogaus kūne, nagrinėjant kaulų struktūros proporcijas. Pavyzdžiui, išmatavus atstumą nuo viršugalvio iki grindų ir nuo bambos iki grindų, pamatysime, kad šių skaičių santykis yra artimas skaičiui Fi (φ). Tokį patį rezultatą gausime, išmatavę atstumą nuo peties iki pirštų galiukų ir padalinę jį iš atstumo nuo alkūnės iki pirštų galiukų. Suskaičiavę atstumus nuo klubų iki grindų ir nuo kelio iki grindų, rasime, jog šių atstumų santykis taip pat bus artimas skaičiui Fi (φ), ir t. t. Šis santykis aptinkamas ir DNR grandinėje. Šį skaičių taip pat galima pastebėti penkiakampėje žvaigždėje. Jos linijos susikirtimo taškuose pasidalija į dvi atkarpas, kurių santykis atitinka skaičių Fi (φ). Taigi šį skaičių galima aptikti daug kur Visatoje.
Kompozicijos kūrimą galima palyginti sudėlione, įsivaizduojant, kad kiekviena jos detalė – viena iš kompozicijos raiškos priemonių. Šiame straipsnyje paminėtos tik pagrindinės kompozicijos priemonės. Be jų yra ir kitokių variantų (kadro įrėminimas, neporinė taisyklė, geometrija, tekstūra, balansas, sluoksniai, negatyvi erdvė ir t. t.), kuriuos lengvai galima rasti interneto platybėse ir pritaikyti savo kūrybai realizuoti. Kartais nuotrauka nepaklūsta jokioms taisyklėms, bet atrodo įspūdingai 😇. Tad labiausiai reikia siekti ne atrasti taisykles, o atrasti save ir realizuoti tai, kaip pačiai atrodo geriausiai. ❤️
Kaip ir minėjau pradžioje, kompozicijai sukurti taip pat naudojamos tokios priemonės kaip spalvos, tonai, kontrastas, šviesa, temperatūra, šešėliai, pusiausvyros pateikimas, ritmas, mastelis ir kitos. Galima visas šias priemones komponuoti tarpusavyje ir vienoje kompozicijoje akcentuoti skirtingus momentus, kiekvieną kartą išgaunant kitokį vaizdą💡. Žvelgiant į tą patį objektą iš skirtingų taškų (keičiant rakursą), vaizdas taip pat keičiasi. Tad rekomenduoju fotografuoti objektą bent iš trijų skirtingų vietų, keičiant ne tik padėtį, bet ir telefono arba fotoaparato aukštį (matomą perspektyvą).
„Samsung“ telefonuose yra dar viena patogi funkcija – „Geriausio kadro rekomendacija“. Ją galima rasti kameros nustatymuose. Esant įjungtam šiam režimui, fotografuojant telefono ekrane atsiranda pasiūlymas „Geriausias kadras“. Ekrano centrą reikia sujungti su atsiradusiu „Geriausias kadras“ tašku, ir sujungus centras pageltonuoja. Sakyčiau, kad telefonas ne visada randa tą „geriausią kadrą“. Aš pati šios funkcijos nenaudoju, bet kviečiu ją pamėginti. 😁
Fotografuojant naktį 🌃 automatiškai įjungiamas naktinis režimas, ir kadrą galima savarankiškai, prieš fotografuojant, pašviesinti arba patamsinti, pritaikyti norimą filtrą. Galima rinktis 12 mm arba 50 mm kamerą ir atlikti skirtingus priartinimus ir net fotografuoti RAW formatu.
Rekomenduoju daugiau išmėginti savo turimo telefono fotografavimo nustatymų, tam, kad labiau suprastumėte savo telefono kameros specifikacijas.
Ačiū už jūsų dėmesį iki kito karto ♥️
Ačiū, Natali, už dar vieną išsamų ir naudingą straipsnį. Labai daug informacijos, tad verta sugrįžti į jį ir vėliau, prisiminti, išmokti, pritaikyti kasdienėje fotografijoje vis kažką naujo.
Išmokus ir pritaikius bent vieną kažkurią taisyklę, aplinkiniai tikrai pastebės, kaip patobulėjo jūsų nuotraukos. Tad nesustokime mokytis, tai tikrai nesunku ir net įdomu.
Eifelio bokšto apšvietimą galima fotografuoti asmeininiais tikslais, svarbiausia nenaudoti nuotraukų ar video komerciniais tikslais, t.y. nesiekiant pinigų ar kitokios materialios naudos.
Norėjau padėkoti už šį puikų straipsnį. Tikrai įdėta daug pastangų ir labai profesionaliai aprašyta. Tai praplėtė mano žinias, seniau tiek daug dėmesio kompozicijai neskyriau, nes tiesiog nežinojau niuansų. Dabar reiks pritaikyti naujas žinias. Taip pat, pagaliau sužinojau kam skirta "tinklelio" funkcija telefono kameroje. 😁
